GAGATAS

Tai tvirta vienalytė rusvosios akmens anglies atmaina, fosilizuoti priešistorinės araukarijos medžio gabalėliai. Jau pirmykštis žmogus apdirbdavo gagatą titnago įrankiais, jo rutuliukų rasta neolito laikų gyvenvietėse. Skirtingais periodais įvairiuose pasaulio kraštuose – senovės Egipte, musulmonų šalyse, Europoje – iš gagato gamindavo įvairiausius religijos atributus, amuletus, fetišus. Jie buvo laikomi galingais talismanais, ginančiais nuo raganavimo, kerų ir piktos akies. Gagato ir gintaro karoliai saugojo nuo pragaro jėgų siunčiamų ligų ir siautėjimo. Daug legendų supa šį akmenį, apie žmones, besižavinčiais gagatu, sakoma, kad jie – „senosios dvasios-globėjos”. Ispanijoje XVII a. labai paplito vadinamieji „aukštuomenės papuošalai” – gagato… špygos. Beje, „trijų pirštų kombinacijos” papuošalas dar Egipte buvo laikomas vienu galingiausių magiškų amuletų. Jis saugojo nuo ligų, kerų, linkinčiųjų pikto, vaikus nuo „nužiūrėjimo”. Apskritai špyga laikoma „uždaros rankos”, nematomų jėgų apsaugos simboliu.

Gagatas – nakties ir jos paslapčių akmuo. Jis saugo nuo košmarų ir nepaaiškinamo siaubo, padeda nugalėti baimę, garantuoja apsaugą. Šis akmuo susijęs su Saturnu ir turi milžinišką energetinį potencialą, todėl stipriems ir valingiems, bebaimiams žmonėms sustiprina jų teigiamas savybes, o baikštiems ir silpnavaliams padeda sustiprėti.

Gagatas padeda gydyti akių ligas, bet dažniausiai jis naudojamas medituojant, astralinių kelionių į praeitį metu. Gagato ir gintaro vėrinius nuo seno nešiojo žyniai kaip apsaugos talismaną nuo anapusinio pasaulio išpuolių.