OPALAS

Nedaugelis akmenų gali pasigirti tokia prasta šlove, kuria garsėja šis silicio hidroksidas, pasižymintis įdomiu optiniu efektu, vadinamu opalescencija. Lotyniškai opalus reiškia akmenį arba brangakmenį. Senovinė legenda pasakoja, kad audros dievas, pavydėdamas vaivorykštės deivei grožio, sulaužė vaivorykštę dalimis ir skeveldras nusviedė į Žemę, kur jos pavirto nuostabiuoju opalu. Jo spalvų gama iš tiesų primena vaivorykštę, bet žinomiausi baltasis, žydrai pilkas ir ugninis opalai. Opalas priklauso kvarco grupės mineralams.

Šimtmečius tikėta, kad šis akmuo neša nelaimę, sėja blogį. Opalo savininkus ištikdavo daugybė nemalonumų ir nelaimių, jo įtakai buvo priskiriami bankrotai, savižudybės, nusikaltimai, skyrybos. Tikėta, kad šis akmuo slepia savyje nuodus, nuo kurių pats ir žūva. Šios legendos privertė Anglijos karalių Eduardą VII pakeisti karališkosios karūnos opalus rubinais.

„Didysis opalas” aukso įtvare XVII amžiuje pateko į Ispanijos karalių lobyną ir tuoj pat karališkajai šeimai pabiro nelaimės: sosto įpėdinis mirė vaikystėje, iš Pietų Amerikos auksą gabenanti laivų flotilė nuskendo prie Ispanijos krantų. Po šių nelaimių karalius atidavė prakeiktą papuošalą Almeidos vienuolyno dvasininkams, o šie pakabino jį prieš Madonos atvaizdą.

Napoleonas labai mėgo opalus ir padovanojo nuostabų akmenį „Deganti Troja” imperatorienei Žozefinai, bet ištrėmus imperatorių į Elbės salą, opalas paslaptingai dingo. Pasakojama, kad jis išgaravo ore, susinaikino. Nežinia, kiek šiame pasakojime tiesos, bet šis papuošalas iš tikrųjų tarsi skradžiai žemę prasmego po „opalų” imperatoriaus tremties. Dėl šių gandų Vienos juvelyrai prarado pirkėjus ir pasipiktinę sumetė „klastinguosius” opalus į Dunojų.

Anglijos karalienė Viktorija, valdydama didžiules Australijos opalų kasyklas, nusprendė įrodyti, kad šis akmuo nėra toks blogas. Ji dovanojo opalus dukroms vestuvių proga, puošėsi jais pati.
Bjauroką šlovę opalas užsitarnavo todėl, kad šį akmenį nepaprastai sunku apdirbti. Ilgai būdamas saulėje jis praranda savo nuostabių spalvų grožį ir kaitą, pasidaro pieniškai baltas. Dėl to jį vadino „permaininguoju”, simbolizuojančiu nepastovumą. Bet pamerktas į vandenį jis „atgyja” ir atgauna paslaptingą mirguliavimą.

Ir vis dėlto, nepaisant niūrios šlovės, senovėje opalo talismanas garantavo verslo sėkmę, bet tik tuo atveju, jei jį nešiojo doras, kilnus žmogus, nugalėjęs savo egoizmą ir godumą, taip pat tiko fantazuotojams, gyvenantiems nerealių svajonių pasaulyje, bet turintiems kilnius siekius, melancholikams ir linkusiems į savižudybę žmonėms. O „žemiškiems”, realiai mąstantiems, besistengiantiems pasiekti tikslą savo jėgomis ir protu bei permainingo charakterio žmonėms opalas netinka. Opalas suteikia aiškiaregystę, bet pranašystės neturi nešti blogio žmonėms, kitaip akmuo praranda galią. Tyros širdies, sąžiningi žmonės galėjo nešioti opalą be baimės, o piktavaliams jis tapdavo „blogio akmeniu” – gimdė įtarumą, sukeldavo kivirčus, baimę. Rytuose opalas vadintas ištikimybės akmeniu.

Opalas naudingas sveikatai:

Opalas pasižymi puikiomis gydomosiomis savybėmis. Senovėje juo gydė širdies, įvairias infekcines ligas, per maro epidemijas daugelis žmonių mūvėdavo žiedus su opalais. Jis ramino sudirgusią nervų sistemą, gydė nuo melancholijos, dažno alpulio, grąžindavo regėjimo aštrumą. Viduramžiais šviesiaplaukės gražuolės ypač vertino opalo vėrinius, tikėdamos, jog šis akmuo stiprina plaukus ir paryškina jų spalvą. Opalas taip pat garantavo lengvą gimdymą ir po jo padėdavo greičiau atgauti jėgas.

Šiuolaikinėje kristaloterapijoje opalu gydomos infekcinės ligos. Jis mažina temperatūrą, stiprina kraują, gydo inkstus, kasą, reguliuoja insulino kiekį organizme. Moterims smulkius opalo akmenėlius arba jo papuošalus patariama nešioti kamuojant menstruaciniams skausmams ir šio periodo nervingumui bei dirglumui mažinti. Opalu taip pat gydomos onkologinės ir Parkinsono liga.

Ugninis opalas suteikia energijos, gyvybingumo ir vilties, didina mūsų vidines galias, bet su juo reikia elgtis atsargiai ir pagarbiai. Ugniniame opale slypi liūto jėga, jis spinduliuoja galingą energiją, sugebančiame tik atgaivinti jausmus, bet ir atlyginti už gerus bei blogus darbus, beje, atlygį patrigubindamas.

Opalas dar vadinamas „magišku akmeniu”. Dėl savo paslaptingo mirguliavimo ir ne mažesnių mistinių savybių opalas laikomas žmogaus, siekiančio gėrio ir grožio, globėju. Jis parodo neigiamus mūsų asmenybės bruožus, padeda nepalūžti ištikus krizėms, nelaimėms, iškęsti likimo smūgius. Senovės žyniai ir magai opalą ypač vertino už jo „kietą” charakterį. Gal ir žiauriomis priemonėmis, bet šis akmuo blogiesiems už jų niekingus poelgius atseikėja su kaupu, o tyros širdies, švarios sąžinės, mėgstantiems pasvajoti, siekiantiems kilnių tikslų žmonėms jis visada buvo ir liks „vilties talismanu”. Beje, Amerikos indėnai ir Australijos aborigenai ir šiandien opalą vadina „laimingu svajonių ir permainų” akmeniu.