DEIMANTAS

Sunku patikėti, kad paprasta anglis, grafitas ir deimantas – tai polimorfinės vienos ir tos pačios medžiagos – anglies – modifikacijos. Veikiama aukšto slėgio anglis virsta nuostabiuoju deimantu – „karalių akmeniu”. Graikiškai adamos -reiškė „nenugalimą” , vėliau šis žodis transformavosi į adamant, demant, diamant. Arabai jį vadino ėlmaz.

Legendų, mitų, padavimų, kuriais apipintas deimantas – devynios galybės. Viena legenda pasakoja, kad žmonės, norėdami gauti deimantų, susirasdavo erelio lizdą su ereliukais ir pridengdavo jį stiklu. Pamatęs, kad vaikus ištiko nelaimė, erelis naguose nešdavo deimantus ir tol juos mėtydavo ant stiklo, kol šis suduždavo. Žmonės, išrinkę akmenis iš lizdo, kartodavo triuką iš naujo. Nežinia, kiek šioje legendoje tiesos, bet deimantas kartais vadinamas „Erelio akmeniu”.

Gydomąsias ir magiškas deimanto savybes nuo seno žinojo ne tik žyniai, bet ir paprasti žmonės. XVI a. rinkinių apie akmenis traktate deimantas apibūdinamas taip: „Deimantas suteikia savininkui kietumo ir drąsos, saugo kūno dalis.Padeda įveikti priešus, jei jo kova teisinga. Sustiprina klausos aštrumą, saugo nuo paleistuvystės, liūdesio ir kerų, fantazijų ir piktųjų dvasių. Jei koks nors raganius

panorės apkerėti tą, kuris turi deimantą, tai blogis, skausmas ir nesėkmės kris ant jo paties galvos. Joks laukinis žvėris nedrįs pulti žmogaus, kuris turi prie savęs deimantą. Šis akmuo padaro žmogų rimtesnį, išgydo nuo lunatizmo. Deimantas turi būti gautas gera valia, be prievartos ar reikalavimo, tada jis turi didžiausią galią. Tačiau deimantas praranda savo galias dėl savininko nuodėmingumo ir nesusivaldymo, tuomet gali nešti tik nelaimes”.

Deimantas – ne tik pats kiečiausias, brangiausias ir rečiausias Žemėje randamas brangakmenis. Jo energetika – milžiniška, tyra ir švari. Kraupios istorijos ir kraujo klanai, žudynės, godumas, beprotybė žymi daugelio žymių pasaulio deimantų kelią. Vadinasi, neklydo senoliai sakydami, kad deimantą gali įsigyti tik tyros sielos, dvasingas ir išmintingas žmogus.

Deimanto grožis pasirodo tik tada, kai akmuo nušlifuojamas.

Brangiausi – bespalviai arba vos pastebimo žydrumo akmenys, vadinami baltaisiais deimantais. Kiti būna – geltono, rudo, žalsvo, oranžinio, raudono, mėlyno arba blyškiai rožinio atspalvio. Beje, kaip tik pastarieji deimantai vadinami „fantazijų akmenimis” ir taip pat vertingi. Žalsvi deimantai saugo motinystę. Reti juodos spalvos deimantai.

Indų legenda teigia, kad deimantas atsiranda susiliejus penkiems svarbiausiems elementams: žemei, vandeniui, dangui, orui ir energijai (arba eteriui). Penki deimanto privalumai: šešios viršūnės, aštuonios vienodos briaunos, lengvumas, skaidrūs, aštrūs kraštai. Trūkumai: neskaidrumas, dėmės, „plunksnos”, „žąsų kojelės”. Buvo tikima, kad neskaidrūs deimantai gali užtraukti prakeikimą, geltą bei paversti žmogų šlubiu. Užtat skaidrūs akmenys neša laimę, turtą, sėkmę bei gina nuo visų nelaimių.

Deimantai žibėjo viso pasaulio karalių karūnuose, žaižaravo papuošaluose, jais buvo siuvinėjami drabužiai, bažnyčiose ir šventovėse jie puošė altorių uždangalus, nuostabias ikonas, kryžius.

Iki šiol tikima, kad deimantas sugeba išgydyti nuo visų fizinių ir dvasinių ligų. Tai galingiausias apsaugos talismanas, saugantis šeimininką nuo žaizdų, sužeidimų, ligų, silpnaprotystės, nuodų, gyvačių įkandimų. Suteikia drąsos kovoje, narsos, išminties, padeda medžioklėje. Irane išliko toks paprotys: tądien, kai naujagimiui duodamas vardas, tėvas privalo užpilti ant jo galvutės žiupsnelį deimanto dulkių. Tai garantuoja sveikatą, ilgaamžiškumą ir sėkmę. Senovėje tikėta, kad pamerkus deimantą į šiltą, ką tik papjauto ožio kraują, jis suminkštėdavo ir jį lengvai būdavo galima sudaužyti plaktuku; palaikytas burnoje jis išdegina gleivinę, o išgėrus sugrūstą deimantą ištikdavo mirtis.

Deimantas suteikia savininkui karališkos galios, harmonijos, numaldo susierzinimą ir neleidžia pykti. Jis dovanoja aiškiaregystę, išplečia ir stiprina proto, kūno ir sielos galias, įteigia tyrumo, ištikimybės, supratimo ir ramybės pojūtį. Deimanto spinduliuojanti šviesa atspindi bet kokias negatyvias energijas, supančias jo savininką. Kaip talismaną reikia nešioti iš kairės kūno pusės, žiedą – ant kairės rankos, pakabuką – ties gerklės arba širdies čakromis. Geriau, jei akmuo liečiasi su oda -tai sustiprina jo veikimą.

Pasak graikų mitų, išdykėlis meilės dievaitis Erotas turėjo lanką ir strėles su deimanto antgaliais, kurias be pasigailėjimo laidė ir į mirtinguosius, ir į dievus, kad jie greičiau pamiltų vienas kitą. Nuo jų negalėjo apsiginti niekas. Todėl ir šiandien mylimiesiems dovanojame žiedus su žibančia deimanto akute, norėdami išsaugoti meilę ir niekad neleisti jai užgesti.

Greta deimanto reikia paminėti jaunesnįjį jo brolį – cirkoną.

Seniau cirkonas buvo vadinamas „netobuluoju deimantu”, persai jį vadino zargun – auksiniu. Nuo deimanto skiriasi kiek mažesniu kietumu, o nušlifuotas ne taip intensyviai blizga. Ilgai niekas nė neįtarė, jog tai ne deimantas, o cirkono monokristalas. Tik 1789 m. tai nustatė Martinas Henrikas Kloptoras, Berlyno mokslų akademijos narys, paskelbęs akmens, atgabento iš Ceilono, tyrimų rezultatus. Cirkono randama pačių įvairiausių spalvų: bespalvių, aukso geltonumo, nuo žydrai mėlynų iki kruvinai raudonų. Pastarasis, vadinamas hiacintu, anksčiau buvo laikomas kurtizanių akmeniu, apsaugančiu nuo pastojimo.

Cirkonas, kaip jaunesnysis deimanto brolis, gerina savininko protines galias, skatina pažinti tiesą ir domėjimąsi mokslais, didina nuovokumą ir gerina atmintį. Žydras cirkonas buvo laikomas keliautojų talismanu, ginančiu nuo plėšrių žvėrių ir nuodingų gyvačių įgėlimo. Bespalviu cirkonu gydydavo melancholijos priepuolius ir haliucinacijas, tikėta, kad jis gina žmogų nuo piktųjų dvasių. Mistikai teigė, jog cirkonas slepia savyje didžiulę magnetinę jėgą, nes praranda žvilgesį prieš audrą.